Charity Scribner

„Requiem for Communism Charity“ Scribner nagrinėja inpostindustrinės literatūros ir meno atminties politiką. Rašytojai ir menininkai iš Europos antrojo pasaulio reagavo į paskutinę socialistinę krizę kūriniais, kurie svyruoja nuo blaivių aprašymų iki melancholiškos fiksacijos. Ši knyga yra pirmoji šios kultūros srities apžvalga. Šiandien, Rytų ir Vakarų Europos kultūroms įsiliejus į vėlyvojo kapitalizmo Infobahn, antrasis pasaulis paliekamas už borto. Europos Sąjunga paskelbė, kad pasenusios struktūros, kurios kažkada apibrėžė ir jungė pramoninius miestus nuo Mančesterio iki Karlo Markso-Stadto – nykstančios gamyklos ir darbo kolektyvai, iššvaistyti valstybinio socializmo ir gerovės valstybės idealai. Marksistiniai pasaulinės imperijos veikėjai mano, kad šis istorinis posūkis yra proga pagirti „buvimo komunistiškumu lengvumą ir džiaugsmą“. Tačiau daugeliui kairiųjų rašytojų ir menininkų praėjusio amžiaus socialistinės krizės pasekmės reikalauja elegijos. Šis apgailestavimas paskatino literatūrinių tekstų ir meno kūrinių gausėjimą, taip pat muziejų parodų, kurios lenktyniauja dėl socializmo nuolaužų ir jo pramonės liekanų, bumą. Geriausi iš šių darbų negrąžina mūsų į gamyklą. Atvirkščiai, jie ieško, ką iš to ištraukti: neįveikiamų vyrų ir moterų solidarumo akimirkų, kurios neatitiko rinkos ar plano. „Requiem for Communism“ tyrinėja signalinių kūrinių pasirinkimą. Tarp jų yra Johno Bergerio naratyvinė trilogija „Į savo darbus“; „Documenta“ – Vokietijos šiuolaikinio meno ir idėjų platforma; Krzysztofo Kieslowskio gedulo kinas ir Andrzejaus Wajdos filmuotos „Solidarumo“ judėjimo kronikos; Josepho Beuyso ir Rachel Whiteread menas; Christos Wolf romanai; ir LeslieKaplan antinostalgiški memuarai apie moterų materialinį darbą Prancūzijoje. Rūšiuodami tarp antrojo pasaulio griuvėsių, kritiški šiuolaikinės Europos protai siekia išgelbėti tiek socialistizmo likučius, tiek juos lydėjusį latentinį feministinį potencialą.

Requiem komunizmui